Naujienos

Prieš keletą metų ieškojau trumpo 17-4 PH nerūdijančio plieno strypo skubiam darbui. Aktyviame stelaže jo neturėjome, todėl užlipau į medžiagų sandėliavimo patalpos galą ir radau plastiku suvyniotą paletę. Po dulkėmis buvo maždaug 8000 dolerių vertės 17-4 PH strypas – pirktas prieš dvejus metus medicinos prietaisų projektui, kuris buvo atšauktas po pirmojo prototipo pagaminimo. Nuo to laiko medžiaga ten gulėjo. Etiketės buvo išblukusios. Plastikas buvo suplyšęs. Ant poros strypų buvo rastos surūdijusios dėmės nuo kondensato. Dvejus metus mokėjome nuomą už tą dirbtuvių kampą, o jis tik gulėjo ir pamažu virto brangiu metalo laužu.

Senasis Li praėjo pro šalį, pamatė mane spoksantį į padėklą ir tarė: „Tai ne inventorius. Tai antkapis. Kažkas jį nupirko darbui, kuris žlugo, ir niekas neturėjo drąsos jo užkasti. Negyvas metalas neduoda nuomos. Jis tik primena klaidą.“ Tada jis grįžo prie savo tekinimo staklių, palikdamas mane su nemalonia tiesa.

Tas padėklas tapo mūsų lėtai judančios atsargų programos pradžia. Nesamdėme konsultanto. Nepirkome įmantrios programinės įrangos. Tiesiog pradėjome atkreipti dėmesį į tai, kas yra mūsų lentynose, kiek laiko tai ten stovi ir kodėl. Štai ko išmokome apie medžiagų švaistymo mažinimą – ne taupydami, o būdami sąžiningi dėl to, ko mums iš tikrųjų reikia.

Pirmadienio rytą 7:40 val. į mūsų pašto dėžutę atkeliavo pirkimo užsakymas. Trys šimtai hidraulinių kolektorių, 6061-T6 aliuminis, šešios kritinės skylės, sandarinimo paviršius ir pristatymo data po penkių savaičių. Mūsų gamybos vadovė Elena jį atsispausdino, užrašė darbo numerį ant baltos lentos ir prisegė kelionės lapelį prie darbo aplanko priekio. Senasis Li praėjo pro šalį, žvilgtelėjo į atspaudą ir tarė: „Dabar laikrodis pradeda skaičiuoti. Klientas mano, kad mes gaminame detales. Iš tikrųjų mes duodame pažadą su nurodytu terminu.“

Jis teisus. Nuo „gavome užsakymą“ iki „sunkvežimis pajudėjo“ nutinka daug įvykių. Dauguma klientų to niekada nemato, ir tai gerai. Bet jei kada nors susimąstėte, kas iš tikrųjų vyksta mechaninėje dirbtuvėje, kai paspaudžiate „siųsti“ užsakyme, štai sąžininga versija.

Prieš kelerius metus, penktadienio popietę, 16:15 val., stebėjau, kaip skubus darbas sustojo, nes pritrūko 316L nerūdijančio plieno strypo. Tai nebuvo specialus lydinys. Ne kokia nors egzotiška rūšis, kurią užsakome kartą per metus. Tiesiog paprastas, kasdienis 316L – ta pati medžiaga, kurią jau šimtus kartų pjovėme. Klientui iki pirmadienio reikėjo keturiasdešimt jungiamųjų detalių. Turėjome stakles, operatorius, įrankius. Ko neturėjome, tai metalo. Paskutinis mūsų strypas buvo sunaudotas tą rytą, o naujas užsakymas turėjo būti pateiktas tik kitą trečiadienį. Tiekėjas negalėjo paspartinti užsakymo. Galiausiai paskambinome konkurentui – dirbtuvėms, su kuriomis retkarčiais bendradarbiaudavome – ir paprašėme trijų strypų iš jų lentynos. Jie mums padėjo, bet buvo gėda. Atrodėme kaip mėgėjai.

Kai padėjau ragelį, netoliese stovėjo senis Li. Iš pradžių jis nieko nesakė. Jis tiesiog nuėjo prie medžiagų lentynos, pažvelgė į tuščią vietą, kur turėjo būti 316L, ir tarė: „Parduotuvė yra tokia gera, kokios yra jos lentynos. Jei lentynos tuščios, staklės tėra brangūs baldai.“ Tada jis grįžo prie savo tekinimo staklių, palikdamas mane aiškinti klientui, kodėl jų pirmadienio pristatymas dabar yra antradienio pristatymas.

Tą savaitgalį pertvarkėme savo žaliavų atsargų sistemą. Ne todėl, kad norėjome laikyti pinigus metale, bet todėl, kad niekada nebenorėjome atsidurti tokioje padėtyje. Štai kaip mes mąstome apie atsargas, ką laikome lentynose ir kodėl tinkamos atsargos yra konkurencinis pranašumas, o ne sąnaudų centras.

Prieš dvejus metus atlikome gamybos užduotį su savo seniausiu penkių ašių virtualiuoju komponavimo staklėmis (VMC) – 2008 m. modeliu, kuris buvo su mumis nuo pat pradžių. Detalė buvo aliuminio laikiklis, kurio tikroji padėtis buvo 0,02 mm pagal kaiščių skylių šabloną. Šį užduotį buvome atlikę šimtą kartų anksčiau, visada laikydamiesi tolerancijos. Tada vieną pirmadienio rytą koordinačių matavimo mašina pradėjo atmesti detales. Ne visas, bet pakankamai. Skylės nukrypo 0,03 mm, 0,04 mm, kartais 0,05 mm. Patikrinome programą, įrankius, tvirtinimo įtaisą, medžiagą. Viskas atrodė gerai. Atmetėme dvylika detalių, kol senasis Li priėjo, uždėjo ranką ant staklių veleno korpuso ir pasakė: „Šios staklės pavargo. Jos veikia tris mėnesius be šarnyrinio bandymo. Geometrija slenka. Jūs persekiojate vaiduoklį su programos pakeitimu, bet vaiduoklis yra staklėje.“

Jis buvo teisus. Bandymas su rutuliniu strypu parodė, kad staklės apskritumo pokytis sumažėjo iki 0,035 mm – gerokai viršijant 0,01 mm, kurių mums reikėjo šiam darbui. X ašies rutulinis sraigtas šiek tiek laisvėjo, o tepimo sistema užsikimšo, todėl Y ašyje atsirado atšokis. Dvi dienas remontavome staklę, keitėme tepimo linijas ir iš naujo kalibravome geometriją. Detalės vėl atitiko tolerancijos reikalavimus. Tačiau praradome savaitę gamybos, atsisakėme dvidešimt detalių ir turėjome paspartinti pakeitimo užsakymo pateikimą klientui. Pagrindinė priežastis buvo ne programa ar įrankiai. Tai buvo neatlikta techninė priežiūra.

Ši patirtis privertė mus sukurti tikrą mašinų priežiūros sistemą – ne tą „keiskite alyvą, kai prisimename“ metodą, kurį naudojome anksčiau, o drausmingą, dokumentuotą, suplanuotą programą, kuri užtikrina, kad kiekviena dirbtuvėse esanti mašina atitiktų savo tikslumo specifikacijas. Štai kaip ši sistema atrodo dabar ir kodėl ji yra visko, ką pažadame savo klientams, pagrindas.

Praėjusį antradienį mūsų gamybos vadovė Elena vienu metu ant mano stalo metė du pirkimo užsakymus. Pirmasis buvo iš medicinos prietaisų kliento: dvylika skirtingų nerūdijančio plieno komponentų, po dvidešimt vienetų, visi su griežtais tolerancijos nuokrypiais ir dviejų savaičių pristatymo laikotarpiu. Antrasis buvo iš automobilių pramonės kliento: vienas aliuminio korpusas, 5000 vienetų, turi būti pristatytas per šešias savaites, su griežtu savaitiniu išleidimo grafiku. Elena pažvelgė į mane ir paklausė: „Tas pats cechas. Tos pačios mašinos. Tie patys žmonės. Kaip suplanuoti abu darbus neprarandant proto?“

Senis Li stovėjo netoliese ir maišė arbatą. Jis net nepažvelgė į užsakymus. Jis tik pasakė: „Neįmanoma bėgioti ūkininkų turguje ir bėgti maratono su tuo pačiu chronometru. Viena yra apie įvairovę ir greitus posūkius. Kita – apie tempą ir ištvermę. Jei juos sumaišysite, numesite pomidorus ir pargriausite bėgiką.“

Jis buvo teisus. Didelės apimties, didelio mišrumo ir mažos apimties gamyba nėra tiesiog skirtingi to paties dalyko dydžiai. Tai skirtingos gamybos rūšys. Joms reikalinga skirtinga planavimo logika, skirtingas dirbtuvių išdėstymas, skirtingi rodikliai ir skirtingi lūkesčiai. Bandymas jas planuoti vienodai yra vienas greičiausių būdų praleisti pristatymus, pervargti komandą ir paversti pelningą dirbtuvę chaotiška.

Štai kaip išmokome atskirti ir kaip abu teikiame paslaugas po vienu stogu.

Praėjusią žiemą įdiegėme pirmąją robotinę celę – „Fanuc“ rankeną, kuri aptarnauja „Haas“ tekinimo stakles, krauna neapdorotus ruošinius ir iškrauna pagamintas detales. Visa sistema buvo prijungta prie mūsų ERP sistemos ir buvo stebima mažos dirbtinio intelekto pagrindu veikiančios įrankių nusidėvėjimo sistemos, kuri stebėjo veleno apkrovą, vibraciją ir akustinį signalą. Mes to nepaskelbėme iškilmingu pristatymu. Tiesiog mėnesį leidome jai veikti naktinėje pamainoje ir stebėjome, kas vyksta.

Pirmas tai pastebėjo ne vadovas. Tai buvo senasis Li. Jis 6 val. ryto praėjo pro kamerą, stebėjo, kaip robotas keičia detalę, ir tarė: „Taigi, robotas dirba naktinėje pamainoje. Gerai. Naktinė pamaina vis tiek pražudė jaunus vaikinus.“ Tada jis nuėjo prie tekinimo staklių ir pradėjo savo dieną.

Tai sąžininga „robotų keitimo“ mechanikos dirbtuvėse versija. Kalbama ne apie grindų ištuštinimą. Kalbama apie pasikartojančių, fiziškai varginančių ar neįtikėtinai nuobodžių darbo dalių perdavimą kitiems, o dalių, kurioms reikalingas nuovokumas, patirtis ir žmogaus ranka, palikimą ant padavimo ratuko.

Štai kur dirbtinis intelektas ir robotika iš tikrųjų atsiranda mūsų dirbtuvėse, kur ne, ir ko išmokome po metų, kai jas naudojome kartu su savo mechanikais.

Prieš kelis mėnesius į mūsų priimamąjį paskambino vaikinas vardu Deivas. Jis valdo nedidelę medicinos prietaisų įmonę iš garažo Ohajuje – trys inžinieriai, šuo ir chirurginio segiklio prototipas, kuris ką tik praėjo pirmąjį bandymą su gyvūnais. Jam reikėjo penkiasdešimties nerūdijančio plieno komponentų, apdirbtų su ±0,01 mm tikslumu. Prieš mus jis buvo skambinęs į šešias dirbtuves. Keturios jam nebeperskambino. Viena pasakė, kad jų minimalus užsakymo kiekis yra 500 vienetų. Paskutinė pasiūlė jam tokią didelę kainą, kad jis pamanė, jog tai pokštas. „Nesu didelė įmonė“, – sakė jis. „Bet man reikia didelės įmonės kokybės. Ar tai apskritai įmanoma?“

Senasis Li, kuris stovėjo netoliese, nugirdo pokalbį. Jis paėmė iš manęs telefoną, minutėlę pasiklausė ir tarė: „Jaunuoli, detalė nežino, kokio dydžio jūsų įmonė. Ji žino tik toleranciją. Jei jums reikia ±0,01 mm, mes laikysime ±0,01 mm. Kiekis yra penkiasdešimt, o ne penki šimtai. Mes pagaminsime penkiasdešimt.“ Tada jis grąžino man telefoną ir nuėjo patikrinti nustatymų.

Deivas pateikė užsakymą. Mes apdirbome jo detales, išsiuntėme jas per savaitę, o vėliau jis mums pasakė, kad mūsų komponentai buvo vieninteliai, kurie iš pirmo karto praėjo jo surinkimo įtaiso testą. Dabar jis gauna trečią užsakymą, o jo segiklis yra klinikinių tyrimų stadijoje. Jis vis dar vadovauja mažai įmonei. Jis vis dar gauna didelės įmonės kokybę. Tai ne paslauga – mes tiesiog dirbame taip.

Penktadienio popietę, šiek tiek po 4 val., suskambo mano mobilusis telefonas. Tai buvo klientas, valdantis butelių išpilstymo liniją Ohajuje – geras klientas, kuris laiku sumoka ir neskambina, nebent kažkas tikrai negerai. „Maikai, mes neveikiame“, – pasakė jis. „Nuo mūsų pildymo mašinos nulūžo keičiama detalė. Turime atsarginę, bet ji paskutinė. Iki pirmadienio ryto mums reikia dar dvidešimties, antraip sustabdysime visą liniją ir prarasime savaitės gamybą.“ Fone girdėjau sustojusios gamyklos triukšmą – ne mašinų dūzgimą, o aplink stovinčių ir laukiančių žmonių tylą.

ERP sistemoje atidariau mūsų tvarkaraštį. Jau dirbome dviem pamainomis, šešias dienas per savaitę. Kiekvienas įrenginys buvo užimtas. Antradienį turėjome užsakyti medicinos prietaisus ligoninei Vokietijoje, klientui, kuris jau kartą atidėjo surinkimą, buvo užsakyta partija aviacijos ir kosmoso įrangos laikiklių, o automobilių korpusų gamyba negalėjo būti vykdoma, nes kliento linija veikė laiku. Laisvų pajėgumų nebuvo. Nulis.

Senis Li ėjo pro šalį su puodeliu arbatos. Jis pamatė mano veidą ir sustojo. „Bėdos?“ – paklausė jis. Aš jam pasakiau. Jis gurkštelėjo ir tarė: „Skubus užsakymas yra kaip akmuo, įmestas į tvenkinį. Neįmanoma sustabdyti raibuliavimo. Jums tereikia nuspręsti, su kokiais raibuliais galite susitaikyti.“ Tada jis grįžo prie savo tekinimo staklių, palikdamas mane išsiaiškinti, su kokiais raibuliais mes galėtume susitaikyti.

Tą savaitgalį pagaminome dvidešimt dalių. Pristatėme jas pirmadienį 6 val. ryto. Butelių išpilstymo linija veikė. Tačiau taip pat davėme keletą pažadų, dėl kurių turėjome iš naujo derėtis, ir sužinojome keletą dalykų, kaip elgtis su avariniais įdėklais nepaverčiant visos gamyklos krize. Štai kaip atrodo šis procesas, kai jis atliekamas teisingai, ir kas nutinka, kai atliekamas neteisingai.

Kartą pakavimo mašinų gamintojas atsiuntė mums suvirintą plieninį rėmą – maždaug 1,2 metro ilgio, pagamintą iš 6 mm plokštės ir kvadratinio vamzdžio – su brėžiniu, kuriame buvo nurodyta, kad po suvirinimo reikia atlikti mechaninį apdirbimą. Rėmas viename gale turėjo dvi guolių kiaurymes, kitame – plokščią tvirtinimo paviršių ir eilę įsiuvų bei briaunų, jungiančių abu galus. Suvirinimo simboliai buvo paprasti: 6 mm suvirinimo siūlė aplinkui, kiekvienoje jungtyje. Gamintojas jį suvirino, mes jį apdirbome, o klientas surinko. Po šešių savaičių rėmas grįžo su įtrūkimu. Ne ties apdirbta kiauryme, ne ties varžto skyle, o tiesiai ties suvirinimo siūlės viršūne, kur įsiuvas liečiasi su pagrindine plokšte. Įtrūkimas išplito per karščio paveiktą zoną ir artėjo prie guolio kiaurymės. Klientui pasisekė, kad jis jį pastebėjo prieš pradedant mašinos gamybą.

Senasis Li pažvelgė į įtrūkusį rėmą, tada į brėžinį, tada vėl į rėmą. Jis perbraukė nykščiu per suvirinimo siūlę – liniją, kur suvirinimo siūlė susitinka su pagrindiniu metalu, – ir tarė: „Šis suvirinimas buvo nubrėžtas kaip klijai. Tik linija aplink jungtį. Bet suvirinimas nėra klijai. Tai lieta jungtis kalimo pasaulyje. Atvėsęs ji susitraukia, tempia pagrindinį metalą ir palieka įtempio kampą tiesiai prie siūlės. Jei jungtis nebus projektuojama atsižvelgiant į tai, įtrūkimas kaskart ras siūlę.“

Tas rėmas tapo mūsų greituoju suvirinimo siūlių projektavimo kursu apdirbtoms suvirinimo konstrukcijoms. Nuo to laiko bendradarbiavome su gamintojais, suvirinimo inžinieriais ir klientais, kad sukurtume projektavimo punktų rinkinį, kuris neleistų suvirinimo siūlėms tapti silpnąja grandimi kitaip tikslioje detalėje. Štai ko išmokome dirbtuvėse.